Kodėl ir kaip reikia rūšiuoti atliekas?
Dauguma atliekų susidaro dėl žmogaus gyvybinės ir ūkinės veiklos, todėl jis yra pagrindinis atliekų gamintojas ir jų savininkas. Teisingai tvarkyti atliekas yra būtina, kad išvengtume aplinkos teršimo. Šalindami antrines žaliavas sąvartynuose elgiamės neekonomiškai ir neekologiškai.
Atliekų šalinimas į sąvartyną turėtų būti paskutinė pasirinkimo galimybė, kadangi pavojingų medžiagų juose išsiskyrimas į orą, dirvožemį, netoliese esančius ežerus ir upes, kelia rimtą pavojų gamtai, spartina klimato kaitą.
Prieš išmetant nereikalingą daiktą į mišrių atliekų konteinerį, reikia gerai pagalvoti, ar jis nepriskirtinas vienai iš rūšiavimui skirtų konteinerių grupei. Pastaraisiais metais Lietuvoje augantis selektyvaus rinkimo konteinerių tinklas labai patogus gyventojams savo spalvų palete, nurodančia kokios medžiagos pakuotė privalo keliauti į jai skirtą konteinerį. Pakuotė iš popieriaus ar kartono turi būti išmetama į baltą konteinerį su užrašu „POPIERIUS“. Pakuotė iš stiklo keliauja į mėlynos spalvos konteinerį su užrašu „STIKLAS“. Pakuotei iš plastiko nurodome jos vietą geltoname konteineryje su užrašu „PLASTIKAS“.
Nors kiekviena iš minėtų medžiagų perdirbama skirtingai, visos jos surenkamos ir rūšiuojamos vienos sistemos rėmuose. Surinktos ir išrūšiuotos pakuotės atliekos keliauja į specializuotas gamyklas perdirbimui.
Viena tona surinktų ir perdirbtų popieriaus/kartono atliekų išsaugo vidutiniškai 17 medžių, iš vieno kilogramo stiklo duženų gaunamas 1 kilogramas naujo stiklo.
Kokie yra atliekų tvarkymo metodai?
1. Sąvartynai
Sąvartynai yra vienas iš tradicinių ir daugelyje šalių labiausiai naudojamų atliekų šalinimo metodų. Praeityje, sąvartynai dažnai būdavo įrengiami nebenaudojamose kasyklose, pvz., karjeruose. Gerai suorganizuotas ir prižiūrimas sąvartynas yra palyginus nebrangus ir higieniškas būdas pašalinti atliekas. Senesni, netinkamai suorganizuoti ar prižiūrimi sąvartynai turi nepageidaujamos įtakos aplinkai: vėjo pernešamos šiukšlės, kenkėjų (pelių, žiurkių) ir parazitų pritraukimas, kenksmingų cheminių medžiagų susimaišiusių su lietaus vandeniu nutekėjimas, galintis užteršti požeminį bei paviršiaus vandenis. Taip pat anaerobiniams mikroorganizmams skaidant organines atliekas, susidaro sąvartyno dujos (daugiausiai metanas bei anglies dvideginis), kurios gali sukelti nemalonų kvapą, pakenkti augalijai ir taip pat yra šiltnamio dujos.
Šiuolaikiniuose sąvartynuose taikomos priemonės sulaikyti nutekėjimą, pvz., paviršius padengiamas molio ar plastikiniu sluoksniu. Atliekos paprastai suspaudžiamos, kad būtų didesnis tankumas, kas suteikia sąvartynui stabilumo, bei uždengiamos nuo kenkėjų ir vėjo. Daugeliui sąvartynų, juos uždarius, įtaisoma dujų surinkimo sistema, dujos išpumpuojamos per vamzdžius ir sudeginamos ar panaudojamos generuojant elektros energiją. Šių dujų sudeginimas laikomas priimtinesniu variantu nei tiesiog paleidimas į atmosferą, nes metanas yra stipresnės šiltnamio dujos nei anglies dioksidas.
Neretai sąvartynų įrengimui priešinasi gretimų vietovių savininkai ir gyventojai, todėl tokiose vietovėse dažnai atliekų išvežimas būna brangesnis, nes vežama tolesniu atstumu arba taikomi kiti atliekų šalinimo metodai. Dėl šios priežasties, taip pat dėl pastebimo visuomeninio vartojimo tendencijų didėjimo, ieškoma būdų sumažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį. Prie šių būdų priskiriami mokesčiai, atliekų perdirbimas, vertimas energija, mažiau medžiagos sunaudojančių produktų kūrimas, ir atsakomybės už produktų atliekų šalinimą pasidalijimas su gamintojais. Šią sritį plačiau nagrinėja industrinė ekologija.
2. Deginimas
Taikant šį metodą, atliekos pašalinamos deginant jas aukštoje temperatūroje. Toks ir kiti su aukšta temperatūra susiję metodai vadinami terminiu apdirbimu. Atliekos paverčiamos šiluma, dujų emisijomis bei pelenais. Kiti terminio apdorojimo metodai yra pirolizė bei dujinimas.
Sąvoka "energija iš atliekų" (angl. WtE - waste-to-energy arba EfW - energy-from-waste) taikoma jėgainėms, kuriose iš atliekų deginimo gaunama energija (garai ir/arba elektra).
Deginimo metodas ypač populiarus valstybėse su ribotu žemės plotu. Švedija laikoma šios praktikos lydere per paskutinius 20 metų, kiti pavyzdžiai - Japonija, Danija.
Deginimas gali būti atliekamas tiek individualiu, tiek pramoniniu mastu. Laikomas praktišku metodu pašalinti tam tikras sveikatai pavojingas atliekas, pvz., biologines medicinines atliekas, nors tuo pačiu vertinamas prieštaringai kaip skatinantis taršą dujinėmis emisijomis.
3. Žaliavų išgavimas
Tai palyginus nesena koncepcija, pagal kurią atliekos gali būti traktuojamos kaip žaliavos. Atliekos gali būti perdirbamos į antrines žaliavas, arba jų šilumos kiekis panaudojamas energijos gavybai; tam tinkamos technologijos vis dar tobulinamos ir vystomos. Tokia praktika pasaulyje vis populiarėja, ypač didmiesčių regionuose, kur nepakanka vietos sąvartynams. Kita priežastis - pripažinimas, kad vien atliekų pašalinimas nėra tvarus metodas ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu bei daugumos pirminių žaliavų ištekliai yra riboti.
Kai kuriose ekonomiškai besivystančiose šalyse žaliavų išgavimas dideliais mastais vyksta neoficialioje formoje, kai gyventojai patys pertikrina sąvartynus ir pan. sukauptas atliekas, ieškodami daiktų, kuriuos gali parduoti ar patys pasinaudoti. Kai kuriose valstybėse tokia praktika nuima didelį darbo krūvį nuo atliekų tvarkymo institucijų, todėl būta bandymų ją integruoti į oficialias atliekų tvarkymo sistemas. Ši praktika yra palyginus pigi ir padeda sumažinti skurdą, tačiau kelia grėsmę ja užsiimančių žmonių sveikatai, dėl pavojaus užsikrėsti ar apsinuodyti, todėl išsivysčiusiose šalyse nelaikoma tinkama.
4. Perdirbimas
Perdirbimas - tai procesai, leidžiantys pakartotinai panaudoti perdirbtas atliekas. Žinomiausias to įgyvendinimo būdas - atliekų rūšiavimas pagal medžiagas, iš kurių jos pagamintos. Surūšiuotos atliekos surenkamos iš gyventojų ir įstaigų, arba pristatomos į atitinkamus centrus, ir vėliau atitinkamai apdorotos panaudojamos naujų produktų gamyboje. Naudojama ir specialiai rūšiavimui pritaikyta įranga.
Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse dažniausiai perdirbama: aliumininės gėrimų skardinės, plienas, maisto ir purškiamų medžiagų indai, HDPE ir PET buteliai, stikliniai buteliai ir stiklainiai, kartonas, laikraščiai, žurnalai. Perdirbami taip pat ir kiti plastikai (PVC, LDPE, PP, PS). Visi išvardinti produktai paprastai sudaryti iš vienos medžiagos, dėl ko juos santykinai lengva perdirbti. Sudėtingesnių produktų, pvz., kompiuterių, elektroninės įrangos, perdirbimas yra sunkesnis bei brangesnis, nes reikalingas jų išardymas ir t.t.
Dėl perdirbimui skirtų atliekų rūšiavimo ir surinkimo sąnaudų, šių medžiagų kaina panaši arba net didesnė nei pirminių žaliavų. Dauguma dabartinių ekonomikų nepilnai arba išvis neapskaito žalos ar naudos aplinkai, nors šiuo požiūriu perdirbtų medžiagų panaudojimas pranašesnis už pirminių žaliavų išgavimą dėl to, kad reikalauja žymiai mažiau energijos, vandens ir kitų išteklių sąnaudų. Pvz., perdirbus 1000 kg aliumininių skardinių, būtų sutaupyta apie 5000 kg iškasamo boksito bei išvengiama šiltnamio dujų emisijų, atitinkančių 15,7 tonas anglies dioksido.
Šalyse, kur atliekų rūšiavimas yra įstatymiškai privalomas, dažnai dėl nežinojimo ar neigiamo nusistatymo gyventojai tai atlieka ne pagal reikalavimus, kas apsunkina tolimesnį perdirbimo procesą (įsimaišius pašalinėms medžiagoms – pvz., skardinės su maisto liekanomis arba aliejumi išteptas popierius - gali būti užkimšta ar sustabdyta perdirbimo sistema; kartais netinkamai išrūšiuotas atliekas tenka tiesiog išmesti). Neretai po gyventojų išrūšiavimo atliekos turi būti pakartotinai perrūšiuojamos.
Atliekų perrūšiavimas taip atliekamas naudojant specialią įrangą, kai visa atliekų srovė susmulkinama iki panašaus dydžio smulkių dalelių, iš kurių magnetine transporterio juosta pašalinamos geležies turinčios medžiagos, o cikloniniais separatoriais dalelės išskirstomos pagal mases. Toliau, panaudojant rentgeno spindulius (pagal tai, kaip medžiagos juos sugeria), galima atskirti stiklą bei įvairius metalus. Likusi atliekų masė, sudaryta daugiausiai iš plastiko, popieriaus ir kitų organinių medžiagų liekanų, paprastai deginama arba pirolizuojama.
5. Biologinis perdirbimas
Organinėms atliekoms, tokioms kaip augalinės liekanos, maisto atliekos, popieriniai produktai, vis plačiau taikomi biologinio perdirbimo metodai, kur medžiagos skaidomos mikroorganizmų. Biologinio perdirbimo metodų įvairovė yra didelė. Skiriami aerobinis (kompostavimas, procesui reikalingas deguonis) ir anaerobinis (aplinkoje be deguonies) skaidymas, gali būti derinami abu metodai. Likusi organinė masė gali būti panaudojama kaip mulčius ar kitiems agronomijos bei žemėtvarkos tikslams.
6. Pirolizė ir dujinimas
Pirolizė ir dujinimas (gazifikacija) yra panašūs terminio apdorojimo metodai, kurių metu atliekos yra kaitinamos aukštoje temperatūroje, su ribotu deguonies kiekiu, paprastai uždarame inde ir taikant aukštą slėgį. Šie metodai yra efektyvesni energijos išgavimo atžvilgiu nei tiesioginis deginimas.
Pirolizuojant kietąsias medžiagas, susidaro visų agregatinių būsenų produktai: liekamosios alyvos ir dujos gali būti vėliau deginamos išgaunant energiją arba rafinuojamos iki kitų naudingų medžiagų, kietieji likučiai (anglis) gali būti taip pat perdirbami į pvz., aktyvuotąją anglį.
Dujinimo proceso metu, organinės medžiagos tiesiogiai paverčiamos sintetinėmis dujomis, sudarytomis iš anglies monoksido bei vandenilio. Šios dujos panaudojamos deginimui gaunant elektrą bei garus. Dujinimas naudojamas biomasės jėgainėse energijai ir šilumai gauti.